And again, Tom Waits raises a number of serious questions. Within which genre rules and discourses can we position Tom Waits as the musician? Waits combines rock, pop, blues, folk, country, punk, avant-garde, commercial stuff and does it professionally. No kitsch.
If in the past, Tom waits ‘was picking up people’s conversations in all night coffee shops – ambulance drivers, cabdrivers, street sweepers and started writing – gingerly’, now, this album is from his mind, its his confession to the world.
The man in his age has nothing to hide. If the rumors are correct he stopped drinking too. Well, I am not a gossip blog, but to be familiar with this kind of information is useful when we listen to music because, whether we like it or not, the experiences will be reflected in artist’s music. Well, at least for me, the aspiring (new) musicologist.
In fact, what I like about this album is Waits’s ability to take out to the day-light and present to the public his dark side. He is old, he is sober and he has things to reflect to. And I must say that he is very honest.
“Kiss Me” is a good starting point – I just love Waits’s howl toward the past! The song is very emotional and you can’t help but find yourself in your own memories, days when you were young, innocent and immortal. The guitar and piano duo is just outstanding. Helplessly, you can hear the communication between these two instruments. If guitar is Tom Waits today, piano is well echoed and with a balanced reverb it sounds as if its from the past.
“Raised Right Men”….probably the most political track on the album. What I love here is the rhythm section – it just sucks you in. And you’re helpless! And you’re dancing! A kind of feeling as if you’re acting in one of David Lynch’s movies. Psychosis. The keyboard screams, some kind of drum (sounds like Indian) sends me into hypnosis, Waits mutters his philosophical speech…well, we’re immediately sent into to the 70’s. And who doesn’t love that drugged and full of anti-government protests epoch? Similar to today’s chaos? And yeah, are we right raised men or women? Life is not very different from…well, any epoch really, except for technological determinism. The government and the public. And the right/wrong raised men and women.
“Get Lost” is a good example that Rock’n’Roll is still alive. At least in the hearts of the people who really care. You might ask, who gives a shit about Rock’n'Roll in an era when low-bass music is the king and queen? Well, I am sure, for many people this track will be a tune to dance-to - whether you’re bass addict or simply full-on Rock’n’Roll person. To be honest, I myself thought that this kind of music was dead. It is so weird to hear that specific guitar sound from 50’s, 60’s, and 70’s. Definitely a tune within my top-20 of 2011.
“Bad As Me” is Waits’s another take on his demonic inside. Fuck, I have nothing to say except that this guy is crazy. And here again, the music is outstanding – the rhytmic section, melodies – everything is well thought of and just drags you into the tune….
ALBUM OVERAL/// it is worth to dive into this album and see where it will take you. Like in most of Waits’s albums – the music here is outstanding. There are plenty of interesting sounds, catchy melodies, interesting rhythmic parts, loads of musical instruments and his voice…another superb instrument. I am glad, as an electronic music consumer, that there is still some very very good non-electronic music around. I think to release it in the middle of autumn is a great idea too. Like autumn’s weather – the album is unpredictable – one minute its cold whilst the other just burns your skin. And I love honesty. Enjoy and…come back for another review please.
Nors praėjo jau beveik metai po mano pokalbio su Eleven Tigers, norėčiau šį interviu perkelti į Whitelabels blogą, tiesiog, kad geros mintys neišnyktų. Nes puslapis www.ltbuzz.co.uk , kuriame pokalbis buvo išspausdintas, greitai išnyks nuo žemės paviršiaus. Interviu su Jokūbu paliko man gilų ispūdį: žmogus nuoširdus, draugiškas, išsilavinęs ir talentingas. Dėl kelių savo klausimų man dabar gal ir gėda, kai ką būčiu rašęs kitaip…na bet bala nematė, copy/paste viską kaip ir buvo LT Buzz’e, žodis į žodį. Jokūbo mintys turi išliekamąją vertę ir nenorėčiau, kad jos kur dingtų. Kas dar neskaitėte…pirmyn
Kalbėjosi ir užrašė Tomas Pečkys.
2010.12.23. London.
Su Jokūbu pašnekėti apie muziką aš norėjau jau senokai, tad nenuostabu, kad vėlavimas į susitikimą, prie jaudulio, dar pridėjo ir neblogą dozę nervų. Anyway, klausimynas kišenėje, diktofonas pakrautas, Ipod visu garsu pumpuoja “Clouds Are Mountains” ir net nepastebėjau kaip aš atsidūriau Hacknyje. Paspaudžiame rankas, Jokūbas supažindina su savo gyvenimo drauge Egle ir visi besišnekučiuodami keliaujame link artimiausios kavinės. Kol Eleven Tigers rakina savo dviratį (o juk taip šalta!) Eglė pasakoja apie Kalėdinius planus ir netrukus mes jau kavinėje. Jauku. Tik Hacknyje, pagalvojau, gali rasti tokių jaukių kampelių ir pabėgti nuo Londoniško šurmulio. Užsisakome gėrimus, jaukiai isitaisome ir pradedame pokalbį…
Jokūbai, gal pradėkime nuo tavo naujausio projekto ‘111’. Ar galėtum jį pristatyti? [http://eleventigers.net/111/]
Tai yra projektas skirtas atskleisti kas yra 11 Tigrų, per 111 dienų. Vėlaiu, Kovo 11d., bus projekto kulminacija – mano gyvas pasirodymas. Kad renginys ivyktų, reikia surinkti šiek tiek lėšų. Plius, aš noriu išleisti visą renginio pasirodymą kaip albumą, o tai taip pat reikalauja lėšų. Per 111 dienų reikia pritraukti žmonių susidomėjimą ir tai yra daroma per vieną istoriją. Kas 10 dienų žmonės susitinka vis su nauju Tigru, kol gale pamato kaip visa ta istorija susiriša į visumą. Trumpai tariant, tai yra projektas sukelti susidomėjimą mano muzika, kaip promo, kad žmonės atkreiptų dėmesį į tai ką aš apskritai kuriu.
Neprisimenu, ar man teko girdėti apie tokį projektą, kuriame žmonės gali finansiškai prisidėti prie jo igivendinimo ir po to dar bus apdovanoti ivairiomis dovanomis.
Lietuvoje tokių projektų kol kas niekas dar nedarė ir nedaro kiek aš žinau. Tačiau jau keletą metų, daugelis meninikų JAV, kuria tokius būtent “Crowd Funding” projektus. Yra tokia “Kick Starter” platforma, kur kiekvienas panorėjęs gali paskelbti apie savo projektą ir taip atkreipti žmonių dėmesį, kurie jeigu susidomėtų, galėtų paremti ir prisidėti prie projekto igyvendinimo. JAV tokio pobūdžio projektai yra labai populiarūs, ir rinka netgi perpildyta.
Kaip kilo tokia idėja?
Aš visuomet mąsčiau ir nekantravau išbandyti šį specifinį modelį. Man tiesiog idomu pamatyti kaip jis veikia, kiek žmonių ir mano gerbėjų susidomės, kurie galėtų man finansiškai padėti, kad man nereikėtų irašų kompanijos pagalbos leidžiant savo muziką. Noriu sižinoti kur šiuo metu aš esu, pamatyti kiek aš galiu, išbandyti savo publiką. Aš visuomet norėjau, nestandartinio projekto, ne tik išleisti CD ir užsidirbti pinigų. Man yra žymiai idomiau kai viskas yra įvilkta į tam tikrą istoriją, tam tikrą rūbą.
Ir taip aš pradėjau mąstyti, kas aš esu, kas yra 11 Tigrų. Viskas tiesiog pradėjo pintis su tom 111 dienų ir skaičiais, nes man skaičiai labai patinka. Aš norėjau, kad visas projektas būtų vienas didelis konceptas. Prie viso to, technologijos atlieka labai svarbų vaidmenį mano kūryboje. Ir aš noriu visą tai supinti, kad tai būtų susiję tarpusavyje, ne tik kaip atskiros dalys. Man tai yra svarbu, nes taip dirbtant yra didesnis interaktyvumas tarp žmonių ir manęs. Čia ne tas pats kaip Facebook tinklapyje numesti info apie savo albumą. Viską ką aš darau, ar on-line ar off-line, ar muzikoj, viskas turi būti susiję tarpusavyje kaip vienas didelis darinys.
Ar tu galvoji, kad tai gali tapti nauju būdu muzikantams užsidirbti gal net pragyvenimui? Gal pagaliau nebereikia jokių “leiblų”? Susirenki lėšas pats, ir po to, be jokių irašų kompanijų tiesiog išsileidi albumą, tokį kokio pats nori?
Taip, daugelis taip jau daro. Bet viskas labai priklauso nuo situacijos - vieniems tai veikia, kitiems neveikia. Daugeliui nepasiseka. Nežinau, ar man pasiseks ar ne. Bet jeigu viską gerai apmąstai, būtent kaip biznio planą, aš manau, kad tai gali suveikti. Šitas projektas ne pelno siekiantis, o paremtas noru skleisti savo muziką ir išleisti ją tokiu formatu kokio aš labai trokštu. Kitaip šiuo metu yra neimanoma, nes mano leiblas neturėtų tiek pinigų.
Tie £5500 yra skirti padalinti būtent tokiam ir tokiam skaičiui vinilų, tokenų, ir postcardų. Nes viską už ką žmogus moka, tą jis ir gauna. Tarkim, jeigu žmogus moka 35 svarus jis gauna tam tikrą paketą - už kurį tiesiog išanksto susimoka. Nėra taip, kad man dar prikris kažkiek pinigų į kišenę.
Jeigu ir yra kažkoks uždarbis, tai yra būtent dėl to, kad mane kviečia vėliau groti, nes kažkas pamato, išgirsta tai ką aš darau. Taip nutiko ir su pirmu albumu. Kai aš jį išleidau man tai buvo puiki reklama. Nebuvo taip, kad aš pradėjau iškart pinigus gauti už parduotų albumų skaičių. Bet padaugėjo booking’ų, pasirodymų. Ir kaip atlikėjas aš labai džiaugiuos, kad galiu važinėti aplink Europą ir groti. Lygiai tas pats ir šiuo metu, tik dabar norisi viską padaryti didesniu mąsteliu, kad šis projektas didesnį dėmesį atkreiptų ir kad daugiau žmonių pamatytų mano gyvą pasirodymą, kuris bus Kovo 11.
O kur bus, paslaptis?
Ne paslaptis. Mano Universitete yra tokia nuostabi salė, kuri kaip architektūros paminklas yra labai graži ir atmosfera ten gera. Štai iš ten bus ir transliuojama gyvai.
Ar galės žmonės ateiti?
Ne, žmonės ateiti negalės, bet visi galės žiūrėti on-line. Realiai, ten nėra tiek vietos, kad žmonės tilptų. O ir šiaip viskas yra labiau orietuota į šiuolaikines technologijas ir į dar platesnę publiką Internete. Kai tu viską darai realiu laiku, yra visai kitoks jausmas. Nes jeigu susimausiu ar dar kažkas, tai visi žmonės pamatys ir išgirs. Tiesiog visa tai ką aš dabar darau gyvai ant scenos bus perteikta ten, tik su dar daugiau muzikantų. Taip pat aš ruošiuosi dar ir savo software tools panaudoti, kad išgauti dar didesnio interaktyvumo.
Mane labai sudomino Tavo ‘Social Sampler’ projektas, gal gali papasakoti plačiau apie jį? [http://eleventigers.net/social-sampler/]
Pats social sampler yra kaip irankis, kuriuo naudodamasis gali pastoviai improvizuoti su tuo kas vyksta Internete. Tu tarkim esi to įrankio naudotojas kuris veikia Ableton programoje kurioje yra mano live set’as. Aš įvedęs tam tikrus žodžius, arba skanuodamas savo Twitter feed ir žiūrėdamas ką ten žmonės rašo, gaunu tam tikras frazes. Ir aš tas frazes ar žodžius skanuodamas, siunčiu užklausimą į Twitterio duomenų bazę. Ten gaunu ką būtent žmonės šneka apie tuos žodžius. Na tarkim dabar populiarus WikiLeaks žodis. Man pavyksta sužinoti ką būtent žmonės šneka ir būtent šiuo momentu, ir aš gaunu tam tikrą kiekį tų žmonių tweet’ų. Tada aš tuos tweet’us skanuoju ir žiūriu, kokie žodžiai pasitaiko dažniausiai kai žmonės apie tai šneka. Tiesiog bandau žmonių pasisakymus per tweetus ir gautą informaciją išgryninti, kad išgauti tarsi emocinį kontekstą. Išgrynintą informaciją siunti į You Tube, ir ten gauni tam tikrą sarašą You Tube videos, kuriuos gali atsisiūsti. Aš naudoju tik garsą iš video, ir tą “ištrauktą” garsą bandau sutapatinti su savo turimais garsais. Pavyzdžiui, aš gaunu video, kuris yra susijęs su žodžiu “saxophone”. Tam tikrus garsus kuriuos aš iš to gaunu, galiu priderinti prie savo muzikos tam tikrais algoritmais. Yra žmonės kurie yra sukūrę tikrai nuostabius muzikos dekodavimo algoritmus. Ir visa tai yra suskaidoma mili-dalelytėmis, persintezuojama ir atitaikoma prie mano muzikos. Dabar, tas saksofonas, kuris nė truputėlį nebuvo susijęs su mano muzika, pradeda įgauti mano muzikos formą.
Nežinau, kaip papraščiau paaiškint, bet tai yra… “Social Sampler”. Žmonės šneka, matai jų emocinius kontekstus, pagal jų emocinį kontekstą nusprendi ką tu nori gauti, kokius video. Ir aš ateityje galvoju tuos video panaudoti, ir ne vien tik extraktuoti garsą, kad žmonės matytų per mano pasirodymus, kaip VJ daro, kai labai mažas video atkarpas semplina. Ir kai žmogus girdės mažą dalelytę to garso jis matys su tuom atitinkantį video, kuris buvo parsisiūstas. Bet nereikia manyti, kad aš sėdžiu su ta pačia duomenų baze ir, kad naudoju vis tuos pačius video. Aš realiai galiu improvizuot ir improvizuot, pastoviai gaudamas naujus garsus iš Interneto.
Sakyčiau čia labai pionieriškas projektas
Nežinau kaip pavyks, dar daug visokių klaustukų, ypač dėl kompo pajėgumo. Viskas labai susiję būtent su technika ir viską reikia patikrinti. Man labai pravers mano įgytos žinios programavime be to aš turiu savo šabloną. Duomenų bazės yra nuostabus dalykas – matyti būtent tuos šablonus ir suprasti kaip jie parodo dėsningumą tarp muzikos ir semantinės prasmės. Be galo malonu yra viską susieti ir taip sukurti savo muziką. Internetas gaunasi kaip didelis efektų blokas.
Tai tu ne tik dirbi kartu su mašinom vienoj harmonijoj, bet kaip matau esi net labai priklausomas nuo jų?
Taip, bet ta mašina yra mano paties nustatyta. Aš palieku tik tam tikrą erdvę kompui pasirinktinai kažką atlikti, bet neleidžiu kad tai taptų visiška generacija, kas dažnai nutinka algoritminėj muzikoj, kai tiesiog “nusigrybauji”. Kompas negali kol kas dirbti kaip dirbtinis intelektas. Reikia viską kontroliuoti, kad būtų estetiškai gražu ar panašiai. Todėl dabar aš stengiuosi atspindėti tai ką žmonės veikia Internete. Ne kompas o realūs žmonės nusprendžia ką aš galiu iš to gauti.
Čia labai idomu, nes šiaip žmonės kompiuteryje daugiau laiko praleidžia ir daug daugiau socialinio gyvenimo propaguoja nei “gyvai” bendraudami. Kaip matau tu pagauni būtent tą naują socialinį gyvenimo būdą ir gauni muziką iš viso to kas apie ką ir kaip bendrauja.
Yra labai didelės bangos ir šiame projekte, aš pamatau tas bangas kaip menininkas, tarsi kitomis akimis. Transformuoti jausmus labai idomu - viena ka aš pats galvoju apie Wikileaks, bet man daug idomiau ką pasaulis galvoja apie tai kas vyksta iš tikrųjų.
Futuristinis projektas?
Tikriausiai, nors labai daug žmonių daro tokius dalykus. Kiekvieną dieną pasirodo vis daugiau pavyzdžių kaip galima išnaudoti esamas programas, ir tos galimybės yra absoliučiai be limitų. Ir jeigu tik aš turėčiau daugiau laiko, aš tą projektą galėčiau plėsti ir plėsti ir plėsti. Aš tai ir noriu daryti, nes muzika nėra vien tik sėdėjimas studijoj ir prodiusavimas. Man muzika yra viskas viename - ne vien muzika, bet ir visas menas. Būtent kas dabar vyksta mene yra labai idomu, deja sunku surasti tą nišą kur ir kas tau yra idomu. Aš ieškau kas man idomu - programavime ar social media - bet tai turi būti susiję kaip meno forma.
Žinau, kad yra labai sunku kategoriškai atsakyti, bet kaip filosofas ir muzikantas pabandyk – kas tau yra muzika?
Na tikrai sunku kategoriškai atsakyti. Muzika – tiesiog išraiškos forma ir tiek. Ir man tai turbūt lengviausias būdas išreikšti savo jausmus ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Tiesiog aš žinau kaip kontroliuoti garsus, kad jie atspindėtų būtent tai ką aš noriu išreikšti. To aš mokiausi ilgai: savarankiškai ir iš kitų žmonių. Jeigu aš būčiau mokęsis dailės galbūt taip pat jausčiausi ten, tiesiog muzika mane traukė labiausiai.
Kas tave įkvepia kurti muziką?
Įkvepia pasaulis. Kiekviena diena gali tave įkvėpti. Mane įkvėpė Japonų “anime” ir “science fiction”. Anksčiau tuom labai domėjausi, skaičiau ir žiūrėjau, be to futurizmas taip pat buvo vienas iš didžiausių ikvėpėjų. Šiuo metu, futurizmas man virto į realybę. Tai, kas buvo numatoma praeityje – dabar vyksta tikrovėje, ir tai nuostabu.
Ar gali pragyventi iš muzikos?
Kol kas ne. Bet aš manau, kad tai yra įmanoma jeigu turi užsibrėžęs savo tikslą. Reikia žinoti konkrečiai ko tu nori. Daugelis žmonių tiki į sėkmę. Savaime aišku, ir aš tikiu, bet reikia turėti vieną viziją ir tinkamą strategiją, o tada… kodėl gi ne. Jeigu sunkiai ties tuo dirbi tada tikrai imanoma. Ypač šiuo metu, kai atsirado tiek daug naujų būdų kaip užsidirbt. Dabar labai sunku pasakyt kaip bus ateityje, ypač kai muzikos industrija labai sparčiai kinta. Tu pats turi sugalvot kaip nori užsidirbti. Vienas, gal net vienintelis mano pinigų užsidirbimo šaltinis yra grojimas gyvai. Gal vėliau aš dar geriau išmoksiu programuoti ir galėsiu kurti tam tikras programas iš kurių galbūt galėčiau uždirbti, bet aš niekad nenorėčiau pardavinėti programų. Aš norėčiau jas dovanoti žmonėm, kad ir kiti turėtų galimybę to paties išmokti. Aš noriu užsidirbti pinigų kurdamas tam tikrus “experience’us”. Tarsi teatras – jeigu tu ateini pas mane tu gauni tai ko negautum kažkur kitur. Ir turbūt tai bus kažkokia erdvė ar keliaujant su kitais artistais, bet, kad žmonės gautų tai ko negali gauti vien tik sėdėdami prie Interneto.
Tai tu geriau jautiesi ant scenos negu studijoj?
Bet kur. Scena turi savo galimybes ir funkcijas, o studija savo. Aš visur gerai jaučiuosi. Būna muzikantų, kurie geriau jaučiasi scenoje, kiti vien tik studijoj sėdi ir albumus leidžia, o man visur gerai.
Ar pritartum, kad tavo garsas yra labai Londoniškas ar nenorėtum taip kategorizuot?
Man tai visiškai nusispjaut ar mane priskiria kokiai nors kategorijai ar ne. Tačiau aš gyvenu Londone ir tai atsispindi mano muzikoje, todėl galiu sakyti, kad taip, mano garsas turi “kažko” Londoniško ir kodėl gi ne?
Teko skaityti DJ Scene Lt tinklapyje straipsnį apie tave, kuriame tu buvai pavadintas dubstepo pionieriumi Lietuvoje. Aš manau, kad tuo metu tu žengei labai drąsų žingsnį, bet kodėl būtent dubstepas?
Todėl, kad tie ivykiai yra labai susiję. Aš atvažiaviau į Londoną 2007m. kaip tik tuo metu Burial buvo išleidęs savo albumą. Jei neklystu, DJ Scene radau nuorodas į tą albumą ir jis mane sužavėjo. Prie viso to prisidėjo dar ir Marry Annne Hobbs su savo radijo laidom. Tie dalykai iškarto mane užgriebė. Tiesiog tai buvo naujas garsas kurį norėjosi atkartoti, visiškai kitoks negu kažką girėjau ir klausiau prieš tai. Mano meilė bosui buvo labai ilga ir atsirado per Drum and Bass’ą. Bosas visuomet buvo viennas iš tų dalykų kuriuos aš norėjau turėti savo muzikoje. Kai dubstep’as jį panaudojo taip…na tiesiog tiek daug ir taip intuityviai, man tai buvo tiesiog wau - tai yra muzika kuri garbina bosą, ir aš noriu tai kurti!
Koks jausmas buvo kai Marry Anne Hobbs pagrojo tavo gabalą?
Aš džiaugiaus, aišku, bet aš dar tuo metu jaučiaus kažkaip ne lygis, dar nepasiekęs tokio lygio kad mane išvis galėtų kažkas groti. Aš ir seniau ir dabar mėgstu savo kūrybą kritikuoti ir žiūriu į savo muziką labai kritiškai. Šiuo metu skirtumas yra tas, kad aš jau žinau ką aš padariau.
Ar tu tiki į žanrologiją?
Dabar tikrai nebetikiu, nes tai yra tiesiog neimanoma – skirstyti muziką į kategorijas. Tam tikrus pavadinimus uždėti galima, bet vieną bendrą kažkokį…tai tas vienas bendras bus sudarytas iš dvylykos žodžių. Aš labiau tikiu į algoritminę “kategorizaciją” kurią aš naudoju savo “social sampler” – aš matau, kad garsus galima sutapatinti vienas su kitu. Galima pavyzdžiui tembro panašumą matyt, kaip muzika skamba, kokios melodijos naudojamos. Per muzikos teoriją ir per akustiką galima įžvelgti muzikos panašumus. Tai labai idomu ir man asmeniškai labai patinka užkoduota informacija. Aš matau, kad kompiuteris pradeda koduoti mūsų gyvenimus, taip pat ir muziką. Koduojant, aš galiu koduoti kiekvieną garsą ir jį kažkur priskirti, kaip objektą turėti. Tai yra sintezės šventasis gralis, jeigu tu nori turėti pianiną ar kitą garsą tu galėsi jį ivesti vėliau. Tai yra kaip genų inžinerija. Kaip ir genetikoj, kur galima sukurti žmogų kuris atitiktų tam tikrus standartus, taip ir muzikoj - tai yra taip pat imanoma. Visa tai yra – instrumentai kurie tau padeda tapti Dievu. Sunku pasakyti ar tai yra moralu ar ne, bet nemanau, kad reikėtų dabar ką nors stabdyti.
Kuom Londonas tau yra asmeniškai ypatingas? Kas tave įkvepia, būtent čia, Londone?
Londonas kaip mutantas, kai įsigilini supranti, kad jis yra būtent kažkoks kūrinys, kuris yra sukurtas milijonų žmonių, o ne kažkokia įsisėnėjusia istorija. Aišku, Londonas turi istoriją, bet tą istoriją pastoviai keitė žmonės kurie čia emigravo. Ir iki šiol keičia. Būtent ta istorija ir yra labai idomi. Man be galo idomu stebėti kur tas mutantas eina, ir tai pagrindinė priežastis dėl ko man patinka Londonas. Bet kartais to yra per daug, ir man norisi tiesiog pailsėti ir viską matyti kitokiu kampu. Londonas yra visiškas urbanizmas. Kartais norisi gamtos, o čia tu to negausi. Man asmeniškai labai sunku tai gauti, išskyrus savo namuose ar nuėjus į parką. Bet tai neatrodo tikra, norisi kažko gryno, kažko tokio, ne vien tik to ką Londonas duoda. Manau, kad su kiekvienu miestu yra tas pats. Kiekvienas miestas turi savo veidą. Keista, bet man Londonas neturi konkretaus veido, jis kaip ir sakiau tarsi mutantas, iš kokio kampo į jį bežiūrėtum - visuomet vis kitokį veidą matai.
Šiuo metu labai aktuali tema yra muzikos piratavimas. Ką tu galvoji apie tai?
Aš manau, kad piratavimo nėra. Yra tik muzikos sklaida. Kai išgirstu ar paskaitau ką apie tai šneka lietuviai, tiesiogine prasme pagalvoju “vaje vaje, mes labai atsiliekam”. Piratavimas jau buvo, jis įvyko ir to jau nebesustabdysi. Pačios muzikos platinimas pasikeitė, ir galvot, kad piratavimas yra vagystė yra klaidinga. Piratavimas yra blogas terminas sukurtas, kad ir pavyzdžiui USA Recording Industry Association. Jie sukūrė tą terminą kaip diskursą, su medijos pagalba, kad žmonės manytų jog piratavimas yra blogas dalykas. Bet tai ką žmonės daro, kalbant apie kopijuojamus failus – tai nėra tas pats kas vogimas. Vagystė yra kai žmogus paima daiktą ir to daikto toje pačioje vietoje nebelieka. Kai kopijuoji muzikos failą tu sukuri kloną.
Klonas skiriasi nuo vagystės, nes jeigu tu pavogsi mašiną jos ten nebeliks, o muzika ar muzikos failas lieka toje pačioje vietoje. Taigi tų dviejų dalykų sulyginti neimanoma. Aš asmeniškai nematau muzikos dalybose jokių problemų. Senoji muzikos industrija mato tai kaip problemą, bet jie labai susimauna šiuo atveju. O man yra džiugu, kad pagaliau žmonės sumąstė ir suprato, kad visai ne ten yra muzikos vertė kur jie galvojo ją ankščiau esant. Lygiai taip pat kaip ir su patentais ar su intelektualinėm nuosavybėm. Kodėl reikia saugoti tam tikrą idėją, kuri net nėra įgyvendinta? Įgyvendinimas yra svarbiau nei pati idėja. O muzikos failas tai nėra pats įgyvendinimas. Pats įgyvendinimas būtų – kažkas sėdi studijoj ir daro tą failą, kitu atveju, muzikos įgyvendinimas, būtų jos grojimas gyvai. Tiesiog aš nemanau, kad failai turi vertę apskritai.
Aš pats esu užaugęs dar kasečių kultūroje, kai keistis tarpusavyje muzika buvo normalus dalykas. Tai buvo net savotiška mūsų jaunuolių kultūros dalis – keitiesi muzika, klausaisi jos kartu su savo draugais, diskutuoji, susikuri savo emocinį pasaulį kuris kitiems yra neprieinamas. Šiuo metu, kas mane labiausiai neramina yra tai, kad į jaunuolius yra atsižvelgiama kaip į nusikaltėlius, kurie savo ruožtu tik nori apsikeisti muzika. Jaunam žmogui reikia labai daug muzikos, jis trokšta praplėsti savo horizontą o pinigų neturi nes muzika yra prabanga, o be to, reikia ir ant alaus. Tiesiog, skaitant laikraščius, gaunasi taip, kad mes auginame visą kartą nusikaltėlių.
Taip, ir tai yra labai kvaila. Tačiau aš nemanau, kad tas pastovus medijos šnekėjimas kad tai yra blogai, rodymas tų kvailų programų ir reklamų, kad tai yra blogai, pakeis nuomonę, ypač jaunimui. Jie tik dar aktyviau tai darys. Nes viduje jie jaučia, kad tai yra normalu ir jie supranta, kad ką jie kopijuoja, neturi vertės, nes tai yra tik failas. Vertę žmogui turi tas “experience”, kurį jis susieja su tuo failu. Jeigu jis išgyvena tam tikras emocijas, reiškias jam tai yra svarbu. Jeigu jis išgyvena tokias emocijas kai jaučiasi, kad nori už tai atiduoti savo pinigus ar paremti atlikėją – tuomet jis taip ir darys. Bet jeigu jam tai nėra svarbu jis to nedarys. Tie žmonės kurie mėgsta mano muziką jie žinoma siūsis nemokamai, arba aš jiems duosiu nemokamai, bet jie vistiek ateis į mano pasirodymą ir mane šiek tiek parems, nes jie nori, kad aš toliau kurčiau jiems patinkančią muziką.
Ir jeigu tie pop atlikėjai nebėra vertinami taip kaip jie norėtų ir niekas nenori už juos mokėti – tai yra papraščiausiai jų pačių veidrodis. Seniau žmonės neturėjo galimybės prieiti prie tiek daug atlikėjų. Jie turėjo tik tuos pop aktus kurie buvo prieinami ir vienintelis variantas juos paklausyti buvo nusipirkti juos. O dabar, kai žmonės turi priėjimą prie bet ko, ir turi daug nemokamos muzikos, žymiai geresnės negu gali pasiūlyti muzikos industrijos gigantai, žmonėms kyla klausimų, kodėl jie turi už tą muziką mokėti? Nori paklausyti kas šiuo metu vyksta, tiesiog parsisiunti, paklausai ir nesuki sau dėl to galvos.
O ar negalvoji, kad muzikos vertė dėl to krenta? Nes jeigu žmogus negali sau leisti nusipirkti daug muzikos, jis nusiperka tarkim du-tris kompaktus ir juos klauso mėnesį, du. Gal net labiau isigilina ką muzikantas bando jam perteikti, pasakyti. Kai žmogus gauni per daug muzikos, jis ją palieka kažkur savo harde ir užmiršta arba klauso neatidžiai, nes nekantrauja paklausyti šimto penkiolikto albumo, kuris stovi eilėje iš tų naujų, kuriuos “parsipūtė”.
Žinau tą jausmą, bet čia yra kiekvieno asmeninė problema. Čia yra grynai savi-disciplinos reikalas. Jeigu klausantis tu nesugebi isisgilinti į muziką, negalima sakyti, kad muzikos vertė krenta, tai nėra labai susiję. Klausytojas, jeigu jis jaučia, kad jam reikia klausyti, jis klausys. Aš pats nebeklausau tiek daug muzikos kaip ankščiau. Aš noriu susikoncentruoti tik ties tuo, kas man yra svarbu ir išgirsti tik tam tikrus dalykus. Reikia turėti savyje filtrą, kad tai įveikti. Bet ši problema ne vien muzikoje, kad ir knygas skaitant, visa informacija, kuri dabar yra šitam skaitmeniniame pasaulyje – yra vartojama tais pačiais principais. Jeigu tu moki filtruoti ją, taip, kad gautum kažką gero sau, tada tu laimi. Bet tie kurie to nemoka, juos užgrius informacijos gausa ir jiems bus sunku. Jie galvos, šūdas viskas, aš net nebesusigaudau kur šiuo metu esu, tiesiog neatsilaikai kai per didelė banga ant tavęs užeina.
Šiuo metu vyksta, na, gan senokai jau prasidėjo, nereali emigracija iš Lietuvos. Kaip tu dėl to jautiesi ir kaip tai įtakoja Lietuvos muzikinę kultūrą, kaip tu galvoji?
Aš manau, kad garsas ir mano muzika labai priklauso nuo to kur aš esu. Aišku, man labai liūdna, kad aš turėjau išvažiuoti ir neturiu galimybių kurti Lietuvoje, nes finansiškai tenai neimanoma išgyventi. Ir tikrai, kai daugelis protingų žmonių išvažiuoja, kas ten belieka? Mažėja kas galėtų kultivuoti tą muzikinę, ir ne tik, kultūrą. Mane tai labai liūdina. Aš turiu tam tikrų idėjų kaip kažką sugrąžint, parvežt. Ne tai, kad pačiam grįžti gyventi į Lietuvą, bet turiu galvoje įvairių projektų. Bet aš nemanau, kad žmonės turi jaustis atsakingi prieš Lietuvą, nes kai Lietuva mažai duoda, tai žmogus nesijauti išvis kažką jai skolingas. Ir aš nesijaučiu Lietuvai skolingas. Nieko. Man gal labiau yra svarbu kas ten vyksta dėl to, kad ten yra mano tėvai, kažkiek draugų, ir nesinori, kad ta Lietuva kultūriškai numirtų. Mes turime tam tikrų gražių dalykų kuriuos norėtųsi išlaikyti. Mes turime savo kultūrinius bruožus, nors jų labai labai mažai, bet yra. Nemanau, kad ta žemė turi pavirsti dykuma.
Tu tiki, kad Lietuva gali pavirsti į dykumą?
Kultūriškai taip, nors gal net ir ekonomiškai. Ten tikrai yra sunku. Ir kai matai, kad viskas ten prastėja darosi liūdnoka. Mano tėvai yra dramos mokytojai ir jie taip pat sako, kad nieko Lietuvoj gero, nes ir jų valstybė nė kiek neremia. Atlyginimai yra mažinami, moksleivių namai negauna jokio finansavimo ir t.t. Na tikrai laba labai liūdna dėl jų, nes mano tėvai yra Šiauliuose, o Šiauliai merdėja.
Bet muzika visgi yra visuomenės veidrodis o muzikantas yra pranašas. Ar nemanai, kad pabėgdami muzikantai tiesiog užmaskuoja problemą? Nes muzikantas visuomet buvo socialinis kritikas - kitaip žiūrintis į pasaulį ir matantis tokius dalykus kurių nemato paprasti žmonės.
Taip, jeigu tu būtum ten, Lietuvoje, galėtum tiesiogiai kritikuoti. Bet emigravimas, taip pat yra vienas iš būdų kritikuoti. Kaip bebūtų, mano muzika turi kažkokį ryšį su Lietuva. Ir tai ką aš darau aš stengiuos, kad žmonės sužinotų, kad aš esu iš Lietuvos. Daugelis man sako, wau, tu iš Lietuvos, fainai, kad tu Lietuvos vardą platini. Ir tai mano manymu yra vienas iš būdų tą kultūrinę situaciją gerinti. Aš nesakau, kad tu kaip meninikas turi galvoti kaip tu tai darysi, kaip ginsi ir platinsi Lietuvos vardą, bet jeigu tu esi geras kūrėjas, žmonės sužinos kad tu iš Lietuvos ir tu tokiu būdu galėsi gerą daryti Lietuvai. Aš nemanau, kad emigracija yra blogas dalykas, kad ji sumenkina Lietuvos vardą kitų šalių atžvilgiu. Jeigu tie žmonės kurie emigruoja daro tai kas yra vertinga, o nevažiuoja į Daniją ir nežudo ten žmonių, arba vaikšto aplinkui ir keikiasi. Jeigu čia atvažiavęs lietuvis stengiasi ir daro nerealius dalykus, tai visi žinos.
Lietuva iš medžio išlipo visai neseniai ir negali labai daug tikėtis iš jos. Nesenai žiūrėjome su Egle filmą apie Vokietijos meną, tai supratome kokios ten gilios ir senos tradicijos. O Lietuvoje tos meniškos istorijos yra išties mažai. Būtent tie žmonės kurie mes dabar esame – mes tą kultūrą kuriame, ir jeigu valstybė būtų protinga turėtų geriau visą tai pastebėti. Aš asmeniškai nieko neprašau, bet jeigu valdžia nori, kad ten kažakas idomaus vyktų, jai reikia apsidairyti ir pastebėti, kad Lietuvoje yra jauni žmonės, nauja karta ir kad reikia juos kažkaip skatinti, nesvarbu ar jis yra užsienyje ar ne. Reikia skleisti žinią, kad štai yra lietuvis, jis tą ir tą daro ir tai yra nerealu. Tuomet mes kursime tą istoriją, kuri yra dabar o ne gyvensime tuo kas buvo seniau. Kam idomu tie Vytautai ar panašiai? Man atsibodo ir ta post-Sovietinė etiketė, tie pasiteisinimai, oi, ka tik iš po komunizmo ir t.t. Dabar yra dabar, juk gyvename tai dabar!
Ar galėtum kurti Lietuvoje jeigu reikėtų skaičiuoti kiekvieną litą?
Galėčiau aš kurti bet kur. Bet aišku, tokiose sąlygose būtų žymiai sunkiau. Ir ne dėl to, kad aš čia galiu kavos ar vyno sau laisvai kur nors atsigerti. Čia irgi reikia sunkiai dirbti ir mes tuos pinigus tikrai nelengvais keliais užsidirbame. Bet čia kažkaip kitaip viskas vyksta - viskas yra plastiškiau, tu žmogus nesijaudini. Darbas yra darbas, atidirbai sau ir viskas. O Lietuvoje, matau net ir iš draugų, yra užsidėjęs toks pilkas šūdas, pastebi, kad žmogus nemato jokios perspektyvos. Tiesiog viską darai, kad išgyventi. Kitas dalykas, dėl ko mes čia Londone gyvename, tai dėl kultūros. Aš asmeniškai atvažiavau čia pamatyti muzikos kultūros.
Tai gal visgi galvoji grįžti gyventi į Lietuvą?
Ne, nemanau, bet turiu mintyse keletą projektų kuriuos norėčiau įgyvendinti mažame savo Šiaulių kaime, ir pasitikrinti tiesiog, ar imanoma kažkas ar neimanoma. Norisi kažkaip visvien susisieti su Lietuva, ryšius palaikyti, nes nesinori būti visiškai atitrūkusiam. Nebent pasikeistų ten staigiai viskas ir šokteltų į viršų. Šiuo metu, kas liečia Lietuvą, man ten viskas yra miglotai. Galbūt idomu būtų į tą miglą tiesiogiai eiti ir bandyti ten kažką pagauti. Tik nežinau ar šiuo metu aš to noriu, nes man pasaulyje dabar yra idomesnių dalykų.
Pabaigai, pasvaičiokim: aš matau kaip tu esi prisirišęs prie skaitmeninių technologijų, jei jų nebūtų kuom būtum – muzikantu ar ne, kaip tu galvoji?
Drožčiau medukus, tapyčiau, svarbu, kad būtų kažką man kurti – tai kas tau yra autentiška, svarbu, kas tave atspindi. O tų kūrybos formų yra milijardai.
Tiems, kas yra neabejingi kokybiškai muzikai, neužmirškite apsilankyti Eleven Tigers tinklapyje http://eleventigers.net/111/ ir prisidėti prie jo naujausio projekto.
Nuoširdžiai atsiprašau Jokūbo už vėlavimą išspausdinti šį mūsų pokalbį.
I am not a fan of conspiracy theories, but somehow (ooops, its my favorite bookshop’s “Judd” in Kings Cross fault), I have managed to get my hands on a little book Who’s Watching You? The Chilling Truth about the State, Surveillance, and Personal Freedom by Mick Farren and John Gibb.
Well, to be honest, I don’t know how to react.
Why would anyone wants to spy on me, my neighbor, my sister, my love or my pet???
I always kind off knew that the state is watching us…but not on that scale as portrayed in this book. CCTV cameras, Supermarket “Club Cards”, RFID’s (Radio Frequency Identification), Credit history companies, Internet and SMS spying technologies (apparently, I can secretly read my partner’s messages and e-mails with just a few hundred dollar of investment), home camera hackers, Google (the most dangerous one in fact), genes info and… the list is endless.
What striked me is the availability of spying technologies in general. It seems like we are really entering into this freaky George Orwell’s interpretation of….1984…Yes, a bit late but still…Common guys, relax! Why would anyone want to spy on me? Well, since we live in the consumer society, what I do, where do I dance, eat or drink, where do I shop (RARELY), where do I search for my porn material, what do I write to my friends, how much and what kind of music I download from The Pirate Bay, how often I do Facebook, is up-for-grabs information for large companies. But the saddest thing is that our information, the info that we leave to others is for sale. Just like a commodity. I, you, they – we are simplified to the essence of the commodity. We the commodities..hmmm. You give your details when you apply for work at some employment agency or become a member of Tesco club, and they, bastards, sell your application pack to DATA collection services who then re-sell the same info to the freaky government just because it is useful to know about you and your habit before the elections. Very simple, indeed.
No need to get freaked out, but it makes sense not to share your details with some Sainsbury’s supervisor just because in the future you might get 5 litres of petrol for free. I don’t believe in everything that is written in this book. Conspiracy theory will be conspiracy theory, always, but certainly, this book expands the horizon of what you should know about the surveillance and the state and Google in particular.
Our fascination with contemporary technologies is uncontrollable. We leave our personal info everywhere we go these days, sing-up for this or that. Or perhaps you shop on-line which makes your habits easier to see. And apparently, iPhone has got trackers… another hmmm…hmmmmm…WTF? I’m glad I haven’t got these touch screen phones. Every time, when I’m on a train, I see more and more people stroking their phones, iPads and spying on their friends’ Facebook friends. The generation of voyeurs.
Perhaps it is time to wake up and to realise that by watching to too many reality shows we tend to forget that we are actually turned our personal lives into…..a reality show available to anyone anytime anywhere.
The mixture of cold wind and warm sunshine stimulate my brain cells. Happiness. Fragile?….soulful.Creat-ive.
“I want to write!” I was screaming loudly early this morning.
Perhaps, like great Russian
poet Pushkin
I feel very creative and stimulated during Autumn.
The colors of nature are..uhhh I’m speechless….
So here it is, with my energy and will to write I am coming back.
I decided to be more personal, less formal, less academic and more fun. I’ll see how it goes. I just woke-up from this post-degree depression and I think, its time to use Blog powers and just spread the WORD>>>>>>>>>>>>>> >>>>>>>>>>> >>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>> and IDEAASS ///////////////////// .
One
Thing
For
Sure
:
I
Still
Love
Music
And
This
Blog
Will
Be
About
Music
!!!!!!!!!!
And, of course, we cannot ignore the culture we live in so yeah, there will be some space about culture.
How music affects our bodies? A Study of “Can’t Fake the Feeling” by Geraldine Hunt.
I came across with Geraldine Hunt’s “Can’t Fake the Feeling (Original 12’’ Mix)” (1980) by pure accident; simply, while I was digging the crates of old disco records in one of the record shops in Soho, London. I must admit, the song had an instant effect on me. Consequently, I would like to discuss the song’s effects, moods, and significance on me experienced through sounds, sonic palette, and the complicated networks of cultural and social issues. I will examine the song itself with the relation to theories proceeding from Richard Dyer’s “In Defence of Disco”[i] and Susan McClary’s “Same as it Ever Was”[ii]. It is important to note, that the song is produced, co-written, and performed by Geraldine Hunt herself – a very rare issue at that time, when a lady was in total control of her music (I have in mind popular music and disco music in particular).
Before discussing sounds, moods, and sonic qualities of “Can’t Fake the Feeling”, I would like to assert that Geraldine Hunt’s song “is produced by capitalist industry”[iii]. Indeed, with its consistent, simple, repetitive, and four on the floor beat, “Can’t Fake the Feeling” was obviously aimed at the disco market and predominantly constructed to impress the night club clientele. As Tim Lawrence[iv] observes, by the end of the 1970’s, New York’s discotheque culture had become inescapable source designed for human entertainment precisely supervised by the music industry in order to generate supplementary income. The publicity of Saturday Night Fever (1977) prompted the escalation of nightclubs; therefore, the augmentation of DJ cult, as well as the growth of the 12-inch medium changed the methods of music production and public’s response to the music. In other words, the body of the dancer became the focal subject for the music producers and entrepreneurial institutions.
As in the case with many late disco tracks, “Can’t Fake the Feeling” is the articulation of desire and pleasure from the African – American woman’s point of view. Fashioned just under the decade since the equal rights movement; the song’s verbal content develops some of the major themes of the late seventies/early eighties culture and emphasizes female pleasure and sexual independence. The phrases such as: “I know every inch of your body”, “I can see it in your eyes thinking of someone else”, “I can feel it in your touch; You only fooling yourself”, “Don’t give me your love if you really don’t mean it” or “ I know there’s one thing that you can’t live without; and baby that is my love”, perfectly reflects “sheer sense of energy, optimism and empowerment which participation in feminist struggles produced”[v]. More importantly, Geraldine Hunt manages to take out taboo issues, such as sex life, out of the private, straight into the public sphere. Therefore, the lyrical content seems to create the overall mood of the song, which is emotionally blissful, “more primitive and more “authentically” erotic. [Therefore], infusions of black music were always seen as … sexual and physical.”[vi].
Although Geraldine Hunt develops a meaningful message that relates to the conditions of being a woman in the late 1970s and early 1980s, Roland Barthes insists that melody of the language is more significant than the verbal declaration[vii]. Barthes continues that the “ ‘grain’ is the body in the voice as it sings, the hand as it writes, the limb as it performs”[viii]. From Barthes’s perspective, Geraldine Hunt’s “grain” stands out as a principal constituent throughout the song and illustrates singer’s ability to reveal her feelings in a confident manner. As a result, the spoken contents arefelt rather than heard. Emotional expressiveness and breathy vocal technique allows Geraldine Hunt to highlight satisfied and erotic delivery. Regularly, the listener can hear her mouth organs; such as tongue, teeth, and intimate groan escalating from her throat.
Nevertheless, because of Hunt’s vocal techniques, as a listener, I feel expressively stimulated and euphoric. Geraldine Hunt returns to the gospel music traditions when she ecstatically and dominantly repeats, or even preaches, “You’re not feeling what I’m feeling!/ You can’t fake the feeling!”. Her “grain” dominates over the other elements of the song. As an effect, the “…vocal repetition empties out language in order to open the self to divine… This possession of the singer by the increasing passion of her own vocalization is given an explicitly erotic, rather than spiritual meaning in disco”[ix]. In contrast to popular singer’s vocal performance, Hunt’s vocalization is “more directly physical and the delivery is more raunchy”[x]. More importantly, Hunt’s vocalization is “insistently rhythmic” in a way that popular singers’ vocal techniques are not.[xi]
Susan McClary suggests, “…the music itself – especially as it intersects with the body and destabilizes accepted norms of subjectivity, gender and sexuality – is precisely where the politics of music often reside”[xii]. In this context, the rhythmic section of the song draws on the elements of funk, gospel, jazz, and soul. Throughout the song, musical elements revolve around disciplinary, dynamic, four-on-the-floor synthesized beat, which frames the song within mechanical aesthetics associated with disco music. The spectrums of sounds influence me through physical rather than the verbal expression. Perhaps, the song was aimed towards the body of the black, gay, or female dancer sweating his/her Saturday night in one of the many disco epoch nightclubs. However, as a white heterosexual male, I feel overwhelmingly stimulated, energized, and curious to experience the song within the driven dance floors of the celebrated “Paradise Garage” or “The Loft”.
Similarly, the hypnosis continues with well-balanced musical sounds, including Motown style elegant claps, funky guitar loop, shakers, the “heavy” bass, strings, string stabs, and jazzy organ. Typically to disco music, the percussive instruments are positioned to the foreground. However, the “heavy” and melodic bass is the most fundamental element of the song, which ‘moves’ together with the beat and becomes directly in touch with the whole body. The overall rhythmic combination makes me want to dance and “…disturbs the very foundations of conventional constructions of masculine selfhood; allowing ourselves to be penetrated and controlled by musical rhythm.”[xiii]. Additionally, Richard Dyer suggests, “this never stops being erotic, but it restores eroticism to the whole of the body and for both sexes, not just confining it to the penis”[xiv].
Approximately three minutes into this five and a half minute track, the break (or “the drop”) perfectly demonstrates that the song was oriented towards the dancing patrons. According to Tim Lawrence, the break which in this song is 70 seconds long, is an essential element within a “disco formula”[xv]. Although during the break instrumentation and arrangements are romantic, typical to disco music, here again, the central emphasis is given to the bass/kick drum ‘duet’ to perform our bodily penetrations. Additionally, the string ‘stabs’ play very important role, and together with the hypnotic beat destabilizes and disturbs the unfamiliar listener, creates the tension that something is going to happen. The culmination is achieved just after the break with Hunt’s effective gospel charge as discussed in this essay earlier.
However, McClary approaches the significance of the beat from a different point of view. Drawing on Foucault’s model of power[xvi], McClary maintains that music has supremacy to control, discipline and influence our bodies, to reform and police our societies. McClary insists: “A more productive approach to music – would be to focus on its correspondences with the body. Music is foremost among cultural “technologies of the body”, that is a site where we learn how to experience socially mediated patterns of kinetic energy, being in time, emotions, desire, pleasure and much more.”[xvii]. From McClary’s perspective, the beat, as well as the whole musical experience of pleasure throughout “Can’t Fake the Feeling” works as organized set of authoritarian rules which construct our feelings and regulate our bodies.
If the song’s investigation is merely the illustration of one discourse in terms of another; then McClary’s examination of music as a political or disciplinal medium is a straightforward model. However, if we wish to examine music, its moods and meanings outside the discursive practices and focus our attention on the affect of music upon our bodies, music’s sonic palette and the way we experience and give our own meanings to the music; then McClary’s emphasis is more problematic. In this respect, Jeremy Gilbert suggests[xviii] that the analysis of meaning within musical composition is not just a straightforward investigation of various discourses, codes, language, or semiotics. He summarizes:
“Music has physical affects which can be identified, described and discussed but which are not the same thing as it having meanings, and any[one] attempt[ing] to understand how music works in culture, must … be able to say something about those effects without trying to collapse them into meanings… .[Music] can only be understood by reference both to the affective specificities of the music in question, and to the semiotic contexts in which they are fought over”[xix].
To conclude, I have demonstrated that regardless of the chosen approach or the selected song – musical analysis is a complex scenario. It is important to recognize the convoluted ways in which music functions. Indeed, the diversity of theories discussed during the essay, highlighted music’s functioning upon us which is never straightforwardly discursive or affective – the relationship is dynamic. “Can’t Fake the Feeling” demonstrates music’s potential to operate as the lyrical idiom; however, as I have demonstrated, non – verbal expression is also tightly bound to the wider social, political or cultural networks and can have very strong impact upon our bodies.
NOTE: please respect the author and don’t become a plagiarist. Copy, paste, sample, use this article in any ways that you desire, but reference it in this way:
Peckys, Tomas (2010) “How music affects our bodies? A Study of “Can’t Fake the Feeling” by Geraldine Hunt”. In http://whitelabels.wordpress.com/2010/09/06/wl002-how-music-affects-our-bodies-a-study-of-“can’t-fake-the-feeling”-by-geraldine-hunt/
DISCOGRAPHY
Hunt, Geraldine (1980). “Can’t Fake the Feeling (Original 12’’ Mix)”. Written by Geraldine Hunt and Kathy Dyson; produced by Geraldine Hunt. In David Mancuzo Presents The Loft: Volume Two (2000). Nuphonic Records.
VIDEOGRAPHY
Saturday Night Fever (1977). Directed by John Badham. Paramount Pictures.
REFERENCES
[i] Dyer, R. (1990) [1979]. “In Defense of Disco”. In Frith, S. and Goodwin, A. (eds.) On Record: Rock, Pop, and the Written Word. Routledge: London and New York; pp. 410-418
[ii] McClary, S. (1994). “Same as it Ever Was: Youth Culture and Music”. In Rose, T. and Ross, A. (eds.) Microphone Fiends: Youth Music and Youth Culture. Routledge: London and New York; pp. 29-40.
[iv] Lawrence, T. (2003). Love Saves the Day: A History of American Dance Music Culture, 1970-1979. Duke University Press: Durham and London: p. 309.
[v] Hollows, J. (2000). “Second Wave Feminism and Femininity”. In Feminism, Femininity and Popular Culture. Manchester: Manchester University Press; p. 3.
[ix] Hughes, W. (1994). “In the Empire of the Beat: Discipline and Disco”. In Rose, T. and Ross, A. (eds.) Microphone Fiends: Youth Music and Youth Culture. Routledge: London and New York; p.153.
[xvi] Foucault, M. (1977) [1975]. “ The Body of the Condemned”. In Discipline and Punish: The Birth of the Prison. Transl. by Alan Sheridan. Penguin: London; pp. 25-26.
[xviii] Gilbert, J. (2004) “Signifying Nothing: ‘Culture’, ‘Discourse’ And The Sociality Of Affect”. Accessed on 07/11/09 at 14:13, @ http://culturemachine.tees.ac.uk/Cmach/Backissues/j006/articles/gilbert.htm
